|
 | Vidurinės Azijos aviganis, Turkmėnijos bandšunis arba Alabajus- laikoma viena seniausių šunų veislių. Kariniai šalių susidūrimai, gyventojų apsaugos poreikis paskatino žmones naudoti šunis sargybos bei koviniais tikslais. Taip atsirado ankstyvieji dogų tipo šunys, skirti ne tik žvėrių pjudymui ir bandų palydai, bet ir žmogaus bei jo gyvenamosios aplinkos apsaugai. Terminas „dogų tipo“ apjungia tas veislių grupes, kurios yra kilusios iš Tibeto piemenų ir apsaugos šunų. | Pirmą kartą toks šuo, kaip „Tibeto dogas“ buvo aprašytas 1845 metais medžiotojo rašytojo Jurato. Tibeto dogas - tai stambus, grubus, sūraus tipo, pasižymintis didžiule jėga, turintis sunkią ir trumpą galvą, platų snukį su odos klostėmis ant veido, nukarusiom lūpom bei vokais šuo. Tolimi Tibeto dogo protėviai- stambūs vilkų tipo šunys. Pats ankščiausias įrašas apie Tibeto dogą- 1121 metais prieš mūsų erą, kuomet vienas jų, paruoštas žmonių paieškai, buvo padovanotas imperatoriui. | Iš Tibeto šie šunys pateko į Mongoliją, Mesopotamiją ir Vidurinė Aziją. Susimaišę su vietiniais, Tibeto dogai prarado ilgą plauką, spalva tapo labiau vientisesnė, tačiau pagrindiniai bruožai išliko- ūgis, grubus sudėjimas, neilgas užpildytas snukis. Patys artimiausi Tibeto dogų palikuonys- Mongolijos aviganiai, jiems būdinga piktumas, gerai išvystyti sargybiniai refleksai. Kitas labai artimas pagal aprašymą Tibeto dogui šuo yra- Kirgizų aviganis. Senųjų Tibeto dogų tipo palikuonis yra ir Vidurinės Azijos aviganis. Tų Vidurinės Azijos apylinkų, kuriuose žmonės vertėsi gyvulininkyste, gyventojai su pagarba žiūrėjo į šiuos šunis. | | Vienas pirmųjų mokslininkų, tyrinėjusių Vidurio Azijos aviganį, buvo prof. Kazachijos Mokslų Akademijos akademikas I.N.Bogoliubskis. 1927 m. žurnale „Šunininkystė ir dresūra“ išspausdino straipsnį „Dėl Turkmėnistano piemenų šunų“. Pasak jo, Vidurinės Azijos aviganis, arba Alabajus- tai veislė, atsiradusi senaisiais laikais ekstensyvaus „natūrinio ūkio“ sąlygomis, veikiant „nesąmoningais natūraliais liaudiškais selekcijos atrankos metodais, dažniausiai inbrydingu“. Pavadinimas- Vidurinės Azijos aviganis sutinkamas jau 1935m. Keliuose parodų kataloguose šis šuo vadinamas Turkmėnistano aviganiu. Tačiau 40-tųjų pabaigoje Turkmėnistano aviganis buvo pervadintas Vidurinės Azijos aviganiu. A.P.Mazovier visgi manė, kad „švariausia tipą“ yra išlaikę šunys susikoncentravę būtent Turkmėnistane, jų šunys grubaus ir tvirto tipo su trumpu arba vidutinio ilgumo grubiu ir tankiu kailiu. Tadžikistano šunys daugiau „sūresni“, su puria klostuota oda. Uzbekistane taip pat didelis šių šunų skaičius, nenusileidžiantis Turkmėnistanui. Už buvusios TSRS ribų Vidurinės Azijos aviganiai (arba, kaip juos Turkmėnijoje vadina- Alabajai), paplitę Afganistane, šiaurės Pakistane, šiaurinėse Indijos valstijose, Rytų Irane. Kiekvienam regione veislė įgijo savo individualų specifinį bruožą. 1947 metais A.P.Mazovier rašė: "Vidurinės Azijos aviganis labai gerai yra išlaikęs Tibeto šunims charakteringą užpildytą platų snukį, kuris vėlesnėje veisimo kultūroje persiformavo į būdingus bruožus mastifams. Žymus Vidurio Azijos aviganių procentas turi Tibeto šunims būdingas odos klostes ant galvos ir nukarusius vokus. Tokiu būdu, Virurinės Azijos aviganis- Alabjus, po Mongolų aviganio yra artimiausias Tibeto dogo pradinei formai". Iš knygos „Oтечественные породы служебных собак“.1992.Autoriai: Kalinin, Ivanova, Morozova ir kt.
|
